Blogas Blyno blogas

Medicinos mokslų daktaras Paulo Ubiratanas dirba Porto Alegrė Brazilijoje ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Žemiau – fragmentas interviu, kurį jis davė vietinei televizijai.

Klausimas: Pratimai širdies ir kraujagyslių sistemai pratęsia gyvenimą – ar tai tiesa?
Atsakymas: Širdis sukurta susitraukti tam tikrą kiekį kartų. Nešvaistykite jų pratimams. Jums skirtas gyvenimas baigsis nepriklausomai nuo to, kaip jūs eikvosite širdies susitraukimus. Tai tas pats lyg sakytumėt, kad galite pratęsti savo automobilio gyvenimą, jeigu jį itin greitai vaikysite. Norite gyventi ilgiau? Miegokite per siestą.

Kl.: Ar reikia liautis valgyti raudoną mėsą? Daugiau valgyti vaisių ir augalinio maisto?
Ats.: Reikia suprasti maitinimosi efektyvumo strategiją. Ką valgo karvės? Žolę ir kukurūzus. Kas tai? Augalinis maistas. Tokiu būdu jautienos gabalas – pats efektyviausias būdas pasisavinti augalinį maistą. Norite valgyti javus? Valgykite vištieną.

Kl.: Ar reikia mažinti alkoholio vartojimą?
Ats.: Jokiu būdu. Vynas gaminamas iš uogų. Brendis – tai distiliuotas vynas, o tai reiškia, kad iš uogų pašalintas skystis, dėl to iš jų jūs gausite daugiau naudos. Alus irgi gaminamas iš javų. Neribokite perdėtai jo vartojimo.

Kl.: Kokie reguliarių fizinių pratimų privalumai?
Ats.: Mano filosofija tokia: jeigu jums nieko neskauda, nieko nedarykite. Jūs visiškai tvarkoje.

Kl.: Keptas maistas kenksmingas?
Ats.: Mūsų laikais maistą kepame ant augalinės kilmės aliejų, jis jų prisotinamas. Kaip gali būti kenksmingas papildomas augalinis maistas?

Kl.: Kaip galima sporto salėje atsikratyti antsvorio?
Ats.: Visiškai niekaip. Vienintelis dalykas, kurio pasiekiame pratimais raumenims – atitinkamo raumens padidėjimas.

Kl.: Šokoladas kenksmingas?
Ats.: Tai kakava. Tai augalinis maistas. Geras produktas valgyti ir būti laimingu. Gyvenimas neturi būti kelionė iki karsto nusiteikus į jį patekti visiškai sveikam, su patraukliu ir gerai išsilaikiusiu kūnu. Geriausia pradėti kelionę su alumi vienoje rankoje ir sumuštiniu kitoje ir baigti ją po daugelio sekso valandų, su visiškai pavargusiu, sunaudotu kūnu, rėkiant – tai buvo verta to, kokia puiki kelionė!..

Kl.: Ką Jūs dar galite patarti?
Ats.: Jeigu nuolatinis vaikščiojimas būtų naudingas, paštininkai būtų nemirtingi. Orkos visą gyvenimą plaukioja, valgo žuvį ir geria vandenį ir vis dėlto jos storos. Kiškiai bėgioja ir šokinėja be paliovos, bet gyvena ne ilgiau kaip 15 metų. Vėžliai nebėgioja ir nieko neveikia, o gyvena 450 metų.

———-
Žemiau pateiktą tekstą gavau paštu. Žiauriai patiko ir pradėjau ieškoti šaltinio. Radau jį vklasėj. Spręskite patys, kiek toks požiūris atitinka teisybę, o kiek skirtas pakelti nuotaikai :)

Na labai stipriai patiko vieno ukrainiečio mediko pasakojimas apie gripą. Jei turite 9:30 min. laiko, mokate rusų kalbą ir norite paklausyti apie gripą, jo atsiradimo priežastis, saugojimąsi ir gydymąsi nuo gripo paprastai ir žmogiškai -- pažiūrėkit būtinai :)

Papildymas. Ups :) Pasirodo, Common sense mane jau aplenkė. Na bet juk dabar jau neišimsiu :)

Prisimenu mokslų laikus, kada savo žinių bagažu stebindavo jaunesnius bendramokslius bei baugino dėstytojus. Prisimenu “Šerno iltis”, kai žaidėm nardais ir kortom. Prisimenu #savas. Prisimenu meilę fantastikai, maisto gaminimui, gamtai, žvejybai, greičiui ir paprastiems žmonėms. Amžiais girtas, trykštantis noru mylėti, padėti kitiems, gyventi. Nė velnio nemokantis vairuot, bet nenustojantis mokint kitus. Mylintis, bet amžinai nemylimas. Padedantis, bet retai sulaukiantis pagalbos. Gyvas, bet… Ne, negyvas.

2009.10.24, šeštadienį, mirė Vytis Fedaravičius, Lark ar pingwinas. Laidotuvės ryt Alytuj, 12 val..

Po truputį artėja laikas, kai būsiu prarūkęs didesnę savo gyvenimo dalį. Užmačiau kelis straipsnius – vienas A. Čekuolio, kitas importinis (angliškai). Perskaitęs juos abu pradėjau skaityti Allen Carr “Lengvas būdas mesti rūkyti”. Nežinau, kiek užteks kantrybės, bet pradėjau :) Jei ne knygą, tai bent jau nuorodas tai perskaitykit, ilgai netruksit.

Skaitau straipsnį apie lenkų kortą ir galvoju: o kodėl mes negalime turėti “Lietuvio kortos”? Ar tokią jau turime? Jei jau toks didžiulis susidomėjimas šia korta yra tarp lenkų, gal tai vienas būdų paskatinti lietuvius nepamiršti tėvynės?

Citata apie tai, kas per velnias yra ta “lenko korta”:
”Asmuo, turintis kortą, gali nemokamai gauti ilgalaikę vizą, legaliai dirbti Lenkijoje, gali vykdyti ūkinę veiklą tokiomis pat sąlygomis kaip Lenkijos piliečiai, turi teisę į nemokamą švietimą, ūmios ligos atveju gali gauti būtiną medicinos pagalbą, turi teisę gauti 37 proc. nuolaidą geležinkelio bilietams, nemokamai lankytis valstybiniuose muziejuose, turi pirmumo teisę prašydami finansinės paramos iš Lenkijos valstybės ir savivaldybės biudžeto skirto užsienyje gyvenantiems lenkams paremti.

Lenko kortą gauna asmenys, kurie raštu pareiškia savo valią priklausyti lenkų tautai, galintys įrodyti, kad bent vienas iš tėvų, senelių, prosenelių buvo lenkų tautybės arba turėjo Lenkijos pilietybę, kurie pateikia raštišką užsienio lenkų arba polonijos organizacijos liudijimą, patvirtinantį aktyvią veiklą lenkų kultūros ir kalbos ar tautinių mažumų labui mažiausiai tris mėnesius.”

Tiesą pasakius, sunku patikėti, kad šiais laikais tai įmanoma. Nors… Rusijoje viskas įmanoma :) Skaitant straipsnį kai kas gali nuobodžiauti, bet pamėginkime įsivaizduoti, kokia karta užaugs su tokia istorija. Juk jų ateities darbai ir požiūriai bus paremti ta istorija, kurią žino.

Jau beveik nurimus pirmai pasipiktinimų bangai naujuoju Omnitel planu "Asmeninis", bet kai kuriem žmonėm bei įmonėm vis dar turint laiko imtis veiksmų, noriu papasakot apie kai kurias Omnitel plano subtilybes.

Pradžioje viskas atrodė taip:
Blogai, nes planą primeta per jėgą. Jei nesutinki, gali rinktis kitus, dar brangesnius planus.
Gerai, nes galima bus daug pliurpti. Daugiau nei 50% daugiau pliurpti, o ir minutės kaina vėliau puiki.

Naujo plano "pasiūlyme" yra nurodyta telefono numeris, kiek buvo prakalbėta minučių vidutiniškai praėjusiais metais, kiek vidutiniškai mokėjote pinigų, o taip pat kiek mokėsite pinigų ir kiek kalbėsite minučių pagal naująjį planą.

Viskas gražu, bet… pažvelkime giliau.

Praėjusiais metais kalbėtas minučių skaičius yra sudėtas sekundžių tikslumu, o naujai siūlomos minutės yra jau su apvalinimu. Praktikoje tai reiškia, kad skirtumas yra min. 30%. T.y. jei imsim 100 min. su sekundiniu apvalinimu, gausime max. 70 min. su pusminutiniu apvalinimu (pirma minutė visa). Ką gaunam? Sąlyga tokia – "(100 + 50%)-30%". Atsakymas – 105.

Taigi užfiksuodamas jums taupymo nepripažįstančią sumą Omnitel siūlo ne 50%, o tik 5%. Kas irgi abejotina, nes nepamirškime – reikia atimti mažiausiai 30%. Kas lieka?

Jūs turbūt jau žinote, kad gavus tokį pasiūlymą, galima drąsiai nutraukinėti sutartį ir pakeisti operatorių, nemokant jokių netesybų, kuriomis Omnitel grasinasi.

Tuo pasinaudojus, mano darbovietės atveju (priskiriama prie stambių) po savaitės intensyvių derybų su Omnitel, prieita susitarimo.

Aš asmeniškai visiškai nusivyliau Omnitel, bet sutaupytos dešimtys tūkstančių per metus yra vienintelė priežastis, kodėl mes vis dar jų klientai. Beje, anot daugelio gerai informuotų asmenų (tiek iš Omnitel, tiek iš kelių kitų stipriai susijusių su telekomunikacijomis įmonių), tokių “pasipriešinusių” įmonių tik apie 10% visų Omnitel verslo klientų. Ką veikia likęs verslas?

TPP nuotrauka

Mane visuomet stebinęs savo kvailumu ir bukumu Antanas Nedzinskas, kuris per kažkokį TV šou bliovė iš teliko visai Lietuvai, dabar dar išsirovė į politiką per A. Valinsko judėjimą (Tautos Prisikėlimo Partiją, TPP). Taigi vakar pasirodė, kad ans ne tai kad sau ramiai kamputyje nesėdi, bet dar ir yra Informacinės visuomenės plėtros komiteto (IVPK) narys. Ir nuvažiavo jis į CeBIT’ą…

“Pagrindinis tikslas – aplankyti parodą, susipažinti su pateikiamomis naujovėmis. Oficialių susitikimų taip pat nebuvo numatyta”
„Viena iš priežasčių, kodėl mes su Pauliumi buvome išsiųsti – „CeBIT“ parodoje iki šiol nebuvome“

Ir tokiu tikslu išmesti 4 tūkst. litų mūsų pinigų? Čia tokia normali praktika matyt, be tikslo siųsti siauro mąstymo asmenis tik todėl, kad nebuvo?

Man nesuprantama, kaip žmogus, turintis IQ mažiau už kavos puodelį ir 0 supratimo apie IT, gali dalyvauti tokios mano suvokimu svarbios organizacijos veikloje… Daugiau stebėtinai juokingų jo pasisakymų (vadinti juos kvailais jau praeitas etapas) galima rasti Delfyje. :)

CeBIT – tai viena didžiausių informacinių technologijų parodų pasaulyje, vykstanti Hanoveryje (Vokietija). Dar neskaičiau, bet ko gero visas internetas pilnas įpūdžių apie tai. Todėl nepasakosiu kokios ten technologijos ir naujienos buvo pristatytos labai detaliai, bet trumpai aprašysiu, kas man iš jos prisiminė be skaičiukų, technologijų, technikos ir programų galimybių ir kitokių nesąmonių :)

Kelionę su keturiais kolegomis pradėjau pirmadienio vakare, gerokai po antradienio pietų apsistojome smagiame viešbutyje (švieži vaisiai kiekvieną dieną prie registratūros :)). Bevažiuojant pasidarė visiškai aišku, kad Vokietija visas savo duobes išeksportavo į Lietuvą. Taip pat labai rimtai buvo apkalbėtos temos “Kas būtų, jei Nenugalima Jėga susidurtų su Nepajudinamu Kūnu?” ir “Jei tylą radijo eteryje transliuoti garsiau už triukšmus”.

Pačią pirmą dieną atvykus į CeBIT’ą jau nebuvo ko važiuot, tai nuvykom į Bodenverderio miestuką, kuris žinomas kaip Barono Miunhauzeno gimtinė. Jam dedikuoti ir visi miesto papuošimai:

Taip pat radau ir jų vietinį Akropolį:

Nuo ankstyvo trečiadienio ryto šturmavome pačią parodą. Joje taip pat buvo naujas gan talpus prekybos centrų vežimėlio prototipas:

O ką, visai patogu, daug visko tilptų :) Dar nustebino šio, “žaliojo” (visi tik ir kalba apie gamtos gelbėjimą, ekologiškas prekes ir paslaugas), amžiaus piramidės bei beveik vien iš medžio suręstas kokių 5000 m² stogelis:

Pačios parodos dydžiai yra neturintys analogų Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių. Vienas CeBIT’o pavilionas yra gerokai didesnis už visą kokios “Knygų mugės” plotą (įskaitant visus tris pastatus). O tokių pastatų, atidarytų ir veikiančių parodos metu – 26. Dėl tos priežasties parodos viduje gana dažnai kursavo autobusai. Mes, būdami iždidūs, ne tinginiai ir norėdami kiek galima daugiau pamatyti pačioje parodoje, vaikščiojome pėsčiomis, ko pasekoje kiekvieną dieną būdavome nusivarę nuo kojų.

Nepaisant to, kiekvieną dieną vis kur nors pavažiuodavom – pavalgyt ir apsidairyt. Beje, pačioje parodoje kainos baruose bei užkandinėse didesnės net nei tuose miesteliuose, kur buvome. Šiaip vidutiniškai pietūs bare mums kainuodavo apie 20 EU (sriuba, antras, alaus bokalas). Labai nemažą įspūdį padarė barai kad ir mažuose miesteliuose – nuostabiai jaukūs, personalas besišypsantis, maistas skanus, o alus gardus. Patys miesteliai taip pat labai tvarkingi ir atrestauruoti. Beje, atrestauruoti/remontuoti/perdažyti namai yra ne tik pirmi aukštai, bet visuomet visas pastatas. Skirtingai nuo Kauno Laisvės alėjos, pvz.

Jau kirtę Lietuvos sieną sutikome porą linksmai nusiteikusių pareigūnų, kurie paaiškino, kad mano greitis nesiderina su KET ženklu, vaizduojančiu raudonai apibrėžtą skaičių 70. Biesas žino ko normaliame kelyje su geru matomumu stovi ženklas, bet pareigūnai buvo su geru humoro jausmu bei linksmai nusiteikę, tad po trumpo pokalbio važiavau toliau, o nuotykis kainavo ne taip jau brangiai :)

Grįžtant užsukome į Berlyną, bet apie tai kitą kartą.

P.S. Visos nuotraukos darytos su Nokia N81 8GB, tad kokybė kartu su nuotraukom neatėjo.

Pastaruoju metu itin populiari tema yra knygų kaina. Daugelis apie ją rašo ir visi bando įrodyti, kad išmano, kokia ji tikrai turi būti. Kad jau esu su knygų leidyba stipriai susijęs, tai pateiksiu savo samprotavimus ta tema. Kaip pagrindą imu vienastoks ir Šilo įrašus šia tema.

Teiginiai:

vienatstoks sako, kad kažkas pamelavo, kad spausdinimas tesudaro 2 dolerius knygos kainoje. Šilas klausia, ar tikrai knygos spausdinimas tiek kainuoja.

Didelė kaina yra būdas padengti nesėkmingai išleistų knygų nuostoliams padengti. Viena sėkminga knyga dengia kitų 50-ies nesėkmingų leidinių kaštus.

Komentaras:

Nesistengsiu paneigti, kad nesėkmingų leidinių būna ir jų kaštus reikia padengti iš sėkmingų leidinių, bet tikrai ne 50:1 santykiu.
Pagalvokim apie tai, kokios išties yra kainos sudedamosios dalys galutiniam pirkėjui knygyne…

Spausdinimas sudaro ~10% kainos.
Knygyno marža sudaro ~30% kainos (o kartais ir daugiau).
Toliau % negaliu pasakyti, bet patys pagalvokite apie kaštus:

Autoriaus mokestis (dėl daugumos autorių verda labai nuožmi kova ir jiems siūloma vis daugiau);
Iliustracijų kaina (jei jų yra);
Leidyklinės išlaidos - redagavimas, korektūra, maketavimas, kuratoriaus (projekto vadovo) paslaugos, rinkodara. Visam tam reikia patalpų, automobilių, kuro, orgtechnikos, kompiuterių (galingų), programinės įrangos (Linux’o nenaudosi, o ir Win + Office neužtenka);
Apskaita – užsakymo priėmimas, suvedimas, pateikimas ir rūpestis apie eigą;
Logistikos išlaidos – nuvežimas (gerai, jei kelias knygyno užsakytas knygas reikia vežti didmiesčiuose, o kaip su mažesniais miestais?), parvežimas, grąžinimai (kurie sudaro iki 50% (!!!) išvežamo kiekio), sandėliavimas, atrinkimas (užsakoma tai ne pakais, o vienetais);
Brokas – juk leidykloms iš knygynų grąžinta knyga su lipduku, nago įbrėžimu, knyga knygos apsitrynusiu ir jau neblizgiu paviršium, vos vos stuktelėtu kampu jau yra brokas, kuris yra atiduodamas perdirbimui.

Pagalvokite, kiek visame šitame dalyvauja žmonių ir kokia jų darbo kaina. Jums vis dar atrodo, kad viena sėkminga knyga galima atpirkti prastą darbą? :) Gal. Bet stebuklais aš netikiu.

Nors yra ir nesuprantamų man reiškinių. Paimkim kokį Eridaną (fantastinės literatūros leidykla), kurio knygos spausdinamos kokių 2000 vienetų tiražu (bet kuri leidykla šokinės iš džiaugsmo, jei per metus parduos nors kokios nors knygos 3-4 tūkstančius vienetų). Maximoj jų knygos kainuoja ~18-19 Lt. Paties Eridano patalpose galima naujas knygas įsigyti už 10-12 Lt, o tai reiškia, kad jie iš tokios Maximos (ar kitos pardavimo vietos), kur parduodama didžioji dalis, gauna tikrai mažiau. Dauginam 2000 x 11 Lt = 22 000 Lt, iš kurių spausdinimas yra pvz. 6 Lt x 2000 Lt = 12 000 Lt. taigi už tuos 10 000 Lt nuo knygos jie turi susimokėti sau atlyginimus, pasidengti logistikos išlaidas, sumokėti autoriams ir t.t. Tiesą sakant, nelabai suprantu, kaip jie išsilaiko… Gal ten yra kokia specifika (pvz. iliustracijos ir autorinės teisės kainuoja labai nedaug (kas būtų logiška, nes konkurentų dėl aut. teisių Lietuvoje jie neturi), pristatymas tik dideliais kiekiais, grąžinimų nepriima ir t.t.).

Turbūt geriausias būdas išties įvertinti leidyklų darbą ir pelnus būtų pajamų ir pelno santykis, tačiau tokių duomenų man rasti nepavyko. Tačiau bet kuriuo atveju netikiu kažkokiais stebuklingais leidyklų pelnais. Dar tikiu, kad Alma Littera grupė gali turėti didelius pelnus, nes jie dideli ir daug kas jiems tauposi, tačiau mažesnės leidyklos išgyvena ne pačius geriausius laikus net ir su tokiomis knygų kainomis.

Uf, pavariau čia… :)

PAPILDYMAS: Išties tiek vienastoks, tiek Šilas kalbėjo apie elektronines knygas ir jų kainą, o man akivaizdžiai šiandien yra ne ta diena, kai galva veikia. Daugiau mano ir vienastoks susirašinėjimo yra nezinau.lt komentaruose. Sekantis mano įrašas turbūt ir bus būtent apie e-knygų kainą ir kokia ji turi/galėtų būti.