Blogas Blyno blogas

CeBIT – tai viena didžiausių informacinių technologijų parodų pasaulyje, vykstanti Hanoveryje (Vokietija). Dar neskaičiau, bet ko gero visas internetas pilnas įpūdžių apie tai. Todėl nepasakosiu kokios ten technologijos ir naujienos buvo pristatytos labai detaliai, bet trumpai aprašysiu, kas man iš jos prisiminė be skaičiukų, technologijų, technikos ir programų galimybių ir kitokių nesąmonių :)

Kelionę su keturiais kolegomis pradėjau pirmadienio vakare, gerokai po antradienio pietų apsistojome smagiame viešbutyje (švieži vaisiai kiekvieną dieną prie registratūros :)). Bevažiuojant pasidarė visiškai aišku, kad Vokietija visas savo duobes išeksportavo į Lietuvą. Taip pat labai rimtai buvo apkalbėtos temos “Kas būtų, jei Nenugalima Jėga susidurtų su Nepajudinamu Kūnu?” ir “Jei tylą radijo eteryje transliuoti garsiau už triukšmus”.

Pačią pirmą dieną atvykus į CeBIT’ą jau nebuvo ko važiuot, tai nuvykom į Bodenverderio miestuką, kuris žinomas kaip Barono Miunhauzeno gimtinė. Jam dedikuoti ir visi miesto papuošimai:

Taip pat radau ir jų vietinį Akropolį:

Nuo ankstyvo trečiadienio ryto šturmavome pačią parodą. Joje taip pat buvo naujas gan talpus prekybos centrų vežimėlio prototipas:

O ką, visai patogu, daug visko tilptų :) Dar nustebino šio, “žaliojo” (visi tik ir kalba apie gamtos gelbėjimą, ekologiškas prekes ir paslaugas), amžiaus piramidės bei beveik vien iš medžio suręstas kokių 5000 m² stogelis:

Pačios parodos dydžiai yra neturintys analogų Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių. Vienas CeBIT’o pavilionas yra gerokai didesnis už visą kokios “Knygų mugės” plotą (įskaitant visus tris pastatus). O tokių pastatų, atidarytų ir veikiančių parodos metu – 26. Dėl tos priežasties parodos viduje gana dažnai kursavo autobusai. Mes, būdami iždidūs, ne tinginiai ir norėdami kiek galima daugiau pamatyti pačioje parodoje, vaikščiojome pėsčiomis, ko pasekoje kiekvieną dieną būdavome nusivarę nuo kojų.

Nepaisant to, kiekvieną dieną vis kur nors pavažiuodavom – pavalgyt ir apsidairyt. Beje, pačioje parodoje kainos baruose bei užkandinėse didesnės net nei tuose miesteliuose, kur buvome. Šiaip vidutiniškai pietūs bare mums kainuodavo apie 20 EU (sriuba, antras, alaus bokalas). Labai nemažą įspūdį padarė barai kad ir mažuose miesteliuose – nuostabiai jaukūs, personalas besišypsantis, maistas skanus, o alus gardus. Patys miesteliai taip pat labai tvarkingi ir atrestauruoti. Beje, atrestauruoti/remontuoti/perdažyti namai yra ne tik pirmi aukštai, bet visuomet visas pastatas. Skirtingai nuo Kauno Laisvės alėjos, pvz.

Jau kirtę Lietuvos sieną sutikome porą linksmai nusiteikusių pareigūnų, kurie paaiškino, kad mano greitis nesiderina su KET ženklu, vaizduojančiu raudonai apibrėžtą skaičių 70. Biesas žino ko normaliame kelyje su geru matomumu stovi ženklas, bet pareigūnai buvo su geru humoro jausmu bei linksmai nusiteikę, tad po trumpo pokalbio važiavau toliau, o nuotykis kainavo ne taip jau brangiai :)

Grįžtant užsukome į Berlyną, bet apie tai kitą kartą.

P.S. Visos nuotraukos darytos su Nokia N81 8GB, tad kokybė kartu su nuotraukom neatėjo.